| ← Job (37/42) → |
| 1. | "Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos. |
| 2. | Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos. |
| 3. | Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių. |
| 4. | Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta. |
| 5. | Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų. |
| 6. | Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo. |
| 7. | Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas. |
| 8. | Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse. |
| 9. | Iš pietų ateina audra, iš šiaurėsšaltis. |
| 10. | Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta. |
| 11. | Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai. |
| 12. | Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose. |
| 13. | Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti. |
| 14. | Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus. |
| 15. | Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą? |
| 16. | Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą? |
| 17. | Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju? |
| 18. | Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą? |
| 19. | Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje. |
| 20. | Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas. |
| 21. | Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja. |
| 22. | Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas. |
| 23. | Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja. |
| 24. | Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi". |
| ← Job (37/42) → |