| ← Job (33/42) → |
| 1. | "Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk. |
| 2. | Atvėriau burną, ir mano liežuvis prabilo. |
| 3. | Mano žodžiai eis iš neklastingos širdies; mano lūpos kalbės tyrą pažinimą. |
| 4. | Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę. |
| 5. | Atsakyk man, jei gali, parink tinkamus žodžius ir ginkis. |
| 6. | Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu. |
| 7. | Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs. |
| 8. | Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių: |
| 9. | 'Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės. |
| 10. | Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu. |
| 11. | Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius'. |
| 12. | Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų. |
| 13. | Kodėl tu ginčijiesi su Juo? Jis neatsiskaito už jokius savo darbus. |
| 14. | Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta. |
| 15. | Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, |
| 16. | Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams, |
| 17. | norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės. |
| 18. | Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties. |
| 19. | Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo. |
| 20. | Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti, |
| 21. | jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai. |
| 22. | Jo siela artėja prie kapo, gyvybėprie mirties. |
| 23. | Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą, |
| 24. | Jis būtų maloningas jam ir sakytų: 'Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką'. |
| 25. | Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas. |
| 26. | Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą. |
| 27. | Jis žiūrės į žmones ir sakys: 'Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino'. |
| 28. | Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą. |
| 29. | Dievas visa tai kartoja žmogui du ar tris kartus, |
| 30. | norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų. |
| 31. | Jobai, tylėk, klausyk ir įsidėmėk, ką aš sakysiu. |
| 32. | Jei turi ką pasakyti, kalbėk, nes aš trokštu tave pateisinti. |
| 33. | Jei ne, paklausyk manęs, ir aš pamokysiu tave išminties". |
| ← Job (33/42) → |