| ← Job (30/42) → |
| 1. | "Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų. |
| 2. | Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės. |
| 3. | Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą. |
| 4. | Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas. |
| 5. | Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys. |
| 6. | Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų, |
| 7. | rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose. |
| 8. | Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja. |
| 9. | O dabar tapau priežodis jų dainose, |
| 10. | jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą. |
| 11. | Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje. |
| 12. | Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti. |
| 13. | Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko. |
| 14. | Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį. |
| 15. | Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis. |
| 16. | Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių. |
| 17. | Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja. |
| 18. | Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė. |
| 19. | Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai. |
| 20. | Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane. |
| 21. | Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei. |
| 22. | Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę. |
| 23. | Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems. |
| 24. | Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami. |
| 25. | Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo? |
| 26. | Aš ieškojau gerogavau pikta; laukiau šviesosatėjo tamsa. |
| 27. | Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos. |
| 28. | Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu. |
| 29. | Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams. |
| 30. | Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio. |
| 31. | Mano arfa virto rauda, o mano fleitaverkiančiojo balsu". |
| ← Job (30/42) → |