←  Ezekiel (20/48)  →
1. Septintaisiais metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, keli Izraelio vyresnieji atėjo pasiklausti Viešpaties ir atsisėdo priešais mane.
2. Viešpats kalbėjo man:
3. "Žmogaus sūnau, paklausk Izraelio vyresniųjų, ar jie atėjo pasiklausti manęs? Kaip Aš gyvas, jiems neatsakysiu,­sako Viešpats Dievas.­
4. Žmogaus sūnau, ar tu neteisi jų? Primink jiems jų tėvų bjaurystes.
5. Sakyk jiems: 'Taip sako Viešpats Dievas: 'Aš išsirinkau Izraelį, Aš prisiekiau, pakėlęs ranką, Jokūbo namų palikuonims, apsireiškiau jiems Egipto krašte, sakydamas: 'Aš esu Viešpats, jūsų Dievas'.
6. Tą dieną Aš, pakėlęs ranką, prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto krašto ir nuvesiu į mano numatytą jiems žemę, tekančią pienu ir medumi,­į geriausią kraštą iš visų.
7. Aš jiems sakiau: 'Kiekvienas pašalinkite bjaurystes nuo savo akių ir nesusitepkite Egipto stabais. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas'.
8. Bet jie buvo maištingi ir neklausė manęs, nė vienas nepašalino nuo savo akių bjaurysčių ir nepaliko Egipto stabų. Tuomet Aš ketinau išlieti savo rūstybę ant jų dar Egipto krašte.
9. Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto.
10. Aš išvedžiau juos iš Egipto krašto ir, atvedęs į dykumą,
11. daviau jiems savo įsakymus ir pamokiau nuostatų, kurių laikydamasis žmogus gyvens.
12. Daviau sabatą, ženklą tarp jų ir manęs, kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.
13. Izraelitai maištavo prieš mane dykumoje. Jie nesilaikė mano įsakymų ir atmetė mano nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens; jie sutepė ir mano sabatus. Aš norėjau išlieti savo rūstybę dykumoje ir juos visai sunaikinti,
14. tačiau to nepadariau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas pagonių tautų, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.
15. Tačiau, pakėlęs ranką, prisiekiau dykumoje, kad jų neįvesiu į pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi, į kraštą, geriausią iš visų.
16. Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų.
17. Aš pasigailėjau jų ir visų nesunaikinau ir nepadariau jiems galo dykumoje.
18. Jų vaikams įsakiau: 'Nesilaikykite savo tėvų nuostatų, nesielkite kaip jie ir nesusiterškite stabais.
19. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite mano nuostatus,
20. švęskite sabatą kaip ženklą tarp manęs ir jūsų ir žinokite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.
21. Bet ir jų vaikai maištavo prieš mane. Jie nesilaikė mano įsakymų ir nevykdė mano nuostatų, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens. Norėjau išlieti ant jų savo rūstybę dykumoje,
22. tačiau susilaikiau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas tarp pagonių, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.
23. Pakėlęs ranką, dykumoje prisiekiau, kad juos išsklaidysiu ir išblaškysiu tarp pagonių,
24. nes jie nesilaikė mano įsakymų, atmetė nuostatus, sutepė sabatą ir sekė tėvų stabus.
25. Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.
26. Jie susitepė savo dovanomis, leisdami savo pirmagimius per ugnį, kad paversčiau juos dykyne ir galiausiai jie pažintų, jog Aš esu Viešpats'.
27. Todėl, žmogaus sūnau, kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: 'Taip sako Viešpats Dievas: 'Jūsų tėvai piktžodžiavo ir paniekino mane.
28. Kai juos įvedžiau į kraštą, kurį, pakėlęs ranką, buvau prisiekęs jiems duoti, jie, pamatę aukštesnę kalvą arba šakotą medį, aukojo ten aukas ir nešė dovanas, sukeldami mano rūstybę'.
29. Aš juos klausiau: 'Kokia tai aukštuma, į kurią einate?' Iki šios dienos jos vardas Bama.
30. Todėl klausk izraelitų: 'Ar jūs nesusitepę, kaip ir jūsų tėvai, bjauriais stabais?
31. Kai jūs aukojate aukas ir deginate vaikus, patys susitepate stabais iki šios dienos. Ar tad Aš turėčiau jums atsakyti? Kaip Aš gyvas, Aš neatsakysiu jums,­sako Viešpats Dievas.­
32. Niekada neįvyks, kaip jūs manote ir sakote: 'Kaip pagonys ir kitų kraštų tautos, taip ir mes tarnausime medžiui ir akmenims'.
33. Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­Aš valdysiu jus galinga ištiesta ranka, išliedamas savo rūstybę.
34. Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, savo galinga ir ištiesta ranka ir išliedamas savo rūstybę.
35. Aš nuvesiu jus į tautų dykumą ir ten su jumis bylinėsiuosi veidas į veidą.
36. Kaip bylinėjausi su jūsų tėvais Egipto šalies dykumoje, taip bylinėsiuosi su jumis.
37. Tada jus pervesiu po lazda ir įvesiu į sandoros ryšius.
38. Aš atskirsiu nuo jūsų maištininkus ir man nusikaltusius, išvesiu juos iš krašto, kuriame jie dabar svetimi, bet į Izraelio kraštą jie nesugrįš. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats'.
39. Apie jus, izraelitai, Viešpats Dievas taip sako: 'Kurie nenorite manęs klausyti, eikite ir tarnaukite savo stabams, bet mano šventojo vardo nebesutepkite savo aukomis ir stabais.
40. Šventame mano kalne, Izraelio aukštame kalne, man tarnaus visas Izraelis. Ten Aš priimsiu juos ir pareikalausiu iš jūsų aukų, pirmavaisių ir pašvęstų daiktų.
41. Aš priimsiu jus ir malonų jūsų aukų kvapą, kai išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, ir būsiu pašventintas jumyse pagonių akivaizdoje.
42. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jus įvesiu į Izraelio kraštą, kurį prisiekiau duoti jūsų tėvams.
43. Ten atsiminsite savo kelius ir darbus, kuriais susitepėte, ir bjaurėsitės savęs dėl savo padarytų piktadarysčių.
44. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai pasielgsiu su jumis dėl savo vardo, neatsižvelgdamas į jūsų nedorus kelius ir piktus darbus' ".
45. Viešpats kalbėjo man:
46. "Žmogaus sūnau, žiūrėk pietų pusėn, kalbėk ir pranašauk miškui pietų šalyje.
47. Sakyk miškui pietuose: 'Išgirsk Viešpaties žodį. Aš įžiebsiu ugnį ir sudeginsiu visus tavo žalius ir sausus medžius. Liepsnos neužges, kol visa bus sudeginta nuo pietų iki šiaurės.
48. Tada visi matys, kad Aš, Viešpats, padegiau mišką, ir jis neužges' ".
49. Tada aš atsiliepiau: "Ak, Viešpatie Dieve, jie sako apie mane: 'Ar jis ne palyginimais kalba?' "
←  Ezekiel (20/48)  →