← Romans (9/16) → |
1. | Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, |
2. | kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. |
3. | Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, |
4. | kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus. |
5. | Iš jųtėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristusvisiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen! |
6. | Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. |
7. | Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: "Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys". |
8. | Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis. |
9. | O pažado žodis toks: "Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų". |
10. | Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko |
11. | (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia), |
12. | buvo pasakyta: "Vyresnysis tarnaus jaunesniajam", |
13. | kaip ir parašyta: "Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau". |
14. | Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu! |
15. | Jis Mozei kalba: "Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti". |
16. | Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. |
17. | Juk Raštas faraonui sako: "Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje". |
18. | Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. |
19. | Gal man pasakysi: "O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?" |
20. | Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: "Kodėl mane tokį padarei?" |
21. | Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam? |
22. | O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, |
23. | kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei, |
24. | ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių? |
25. | Jis kalba per Ozėją: "Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimąmylima. |
26. | Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: 'Jūs ne manoji tauta', ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais". |
27. | O Izaijas šaukia apie Izraelį: "Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas. |
28. | Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje". |
29. | Izaijas nusakė iš anksto: "Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs". |
30. | Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. |
31. | O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo. |
32. | Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, |
33. | kaip parašyta: "Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas". |
← Romans (9/16) → |