| ← Romans (7/16) → |
| 1. | Ar nežinote, broliai,aš kalbu žinantiems įstatymą,kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? |
| 2. | Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru. |
| 3. | Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja. |
| 4. | Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam prikeltam iš numirusiųir kad mes neštume vaisių Dievui. |
| 5. | Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai. |
| 6. | Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide. |
| 7. | Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: "Negeisk!" |
| 8. | Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. |
| 9. | Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau. |
| 10. | Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. |
| 11. | Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė. |
| 12. | Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. |
| 13. | Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku,kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga. |
| 14. | Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei. |
| 15. | Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. |
| 16. | O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras. |
| 17. | Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. |
| 18. | Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti ne. |
| 19. | Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. |
| 20. | O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. |
| 21. | Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. |
| 22. | Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. |
| 23. | Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. |
| 24. | Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! |
| 25. | Bet ačiū Dievuiper mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnunuodėmės įstatymui. |
| ← Romans (7/16) → |