| ← Psalms (88/150) → |
| 1. | Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje. |
| 2. | Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą! |
| 3. | Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties. |
| 4. | Mane laiko tokiu, kuris nužengė į duobę, esu bejėgis žmogus. |
| 5. | Tarp mirusiųjų yra mano guolis, guliu kape kaip užmuštieji, kurių Tu nebeatsimeni, nes jie nuo Tavęs atskirti. |
| 6. | Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes. |
| 7. | Mane slegia Tavo rūstybė, Tavo bangos ritasi per mane. |
| 8. | Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus, jiems padarei mane bjaurų. Esu uždarytas ir negaliu išeiti. |
| 9. | Mano akys aptemo nuo vargo. Kasdien šaukiausi Tavęs, Viešpatie, tiesdamas į Tave rankas. |
| 10. | Ar parodysi stebuklus mirusiems? Ar mirusieji kelsis ir girs Tave? |
| 11. | Ar pasakojama apie Tavo malonę ir ištikimybę mirusiųjų karalystėje? |
| 12. | Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje? |
| 13. | Viešpatie, Tavęs aš šaukiuosi, mano malda kas rytą kyla į Tave. |
| 14. | Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą? |
| 15. | Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti. |
| 16. | Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai. |
| 17. | Jie visą laiką supa mane kaip vandenys ir skandina. |
| 18. | Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane. |
| ← Psalms (88/150) → |