←  Psalms (78/150)  →
1. Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!
2. Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.
3. Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,
4. neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.
5. Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,
6. kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,
7. kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,
8. kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.
9. Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.
10. Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.
11. Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.
12. Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.
13. Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.
14. Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.
15. Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.
16. Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.
17. Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.
18. Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.
19. Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: "Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?
20. Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?"
21. Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,
22. nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.
23. Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.
24. Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.
25. Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.
26. Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia
27. ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.
28. Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.
29. Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.
30. Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,
31. kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.
32. Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.
33. Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.
34. Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.
35. Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.
36. Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,
37. jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.
38. Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.
39. Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.
40. Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!
41. Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.
42. Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,
43. kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.
44. Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.
45. Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.
46. Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.
47. Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.
48. Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.
49. Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.
50. Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.
51. Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.
52. Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.
53. Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.
54. Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.
55. Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.
56. Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.
57. Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.
58. Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.
59. Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.
60. Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.
61. Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.
62. Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.
63. Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.
64. Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.
65. Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,
66. Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.
67. Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.
68. Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.
69. Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.
70. Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.
71. Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.
72. Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.
←  Psalms (78/150)  →