| ← Psalms (77/150) → |
| 1. | Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane! |
| 2. | Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos. |
| 3. | Kai prisimenu Dievąvaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia. |
| 4. | Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti. |
| 5. | Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus. |
| 6. | Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja: |
| 7. | "Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus? |
| 8. | Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys? |
| 9. | Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?" |
| 10. | Aš sakiau: "Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi". |
| 11. | Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus; |
| 12. | apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus. |
| 13. | Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas? |
| 14. | Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią. |
| 15. | Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus. |
| 16. | Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo. |
| 17. | Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės. |
| 18. | Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė. |
| 19. | Tavo kelias ėjo per jūrą, takas per plačius vandenis, kur praėjai neliko žymės. |
| 20. | Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka. |
| ← Psalms (77/150) → |