| ← Psalms (32/150) → |
| 1. | Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos. |
| 2. | Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos. |
| 3. | Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo. |
| 4. | Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos. |
| 5. | Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: "Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui". Tada atleidai man kaltę. |
| 6. | Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų. |
| 7. | Tu esi mano slėptuvė, nuo pavojų apsaugosi mane, išgelbėjimo giesmėmis apsupsi mane. |
| 8. | Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės. |
| 9. | Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs. |
| 10. | Daug kančių turi nedorėlis, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo. |
| 11. | Džiaukitės Viešpatyje, džiūgaukite, teisieji, šaukite iš džiaugsmo, tiesiaširdžiai. |
| ← Psalms (32/150) → |