| ← Psalms (144/150) → |
| 1. | Palaimintas Viešpats, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti. |
| 2. | Jis yra mano gerumas, mano tvirtovė, mano aukštas bokštas, mano išlaisvintojas, mano skydas; Juo aš pasitikiu, Jis pavergia man tautas. |
| 3. | Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį. |
| 4. | Žmogus panašus į vėjo dvelksmą; jo dienos kaip praslenkantis šešėlis. |
| 5. | Viešpatie, palenk dangų ir nuženk. Paliesk kalnus, ir jie ims rūkti. |
| 6. | Pasiųsk žaibus ir juos išsklaidyk, laidyk strėles ir sunaikink juos. |
| 7. | Ištiesk ranką iš aukštybės, ištrauk ir gelbėk mane iš didelio tvano, iš svetimšalių rankos. |
| 8. | Jų burna kalba tuštybę, jie melagingai priesaikai dešinę kelia. |
| 9. | Dieve, aš naują giesmę Tau giedosiu, psalteriu ir dešimčiastygiu jai pritarsiu. |
| 10. | Tu gelbsti karalius, Tu išlaisvinai Dovydą, savo tarną, nuo žiauraus kardo. |
| 11. | Ištrauk ir gelbėk mane iš svetimšalių rankos. Jų burna kalba tuštybę, jie dešinę melagingai priesaikai kelia. |
| 12. | Tegu mūsų sūnūs savo jaunystėje auga kaip vešlūs žolynai, o mūsų dukterys tebūna dailios tartum kolonos, išdrožinėtos puošniuose rūmuose. |
| 13. | Mūsų klėtys tebūna prikrautos visokių gėrybių. Kaimenės mūsų avių tegul tūkstančiais veda, pilnos ganyklos tegul prisipildo. |
| 14. | Tegu mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę, tegu mūsų gatvėse nesigirdi skundų. |
| 15. | Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats! |
| ← Psalms (144/150) → |