| ← Psalms (139/150) → |
| 1. | Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. |
| 2. | Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. |
| 3. | Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. |
| 4. | Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai. |
| 5. | Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką. |
| 6. | Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes. |
| 7. | Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? |
| 8. | Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. |
| 9. | Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, |
| 10. | ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė. |
| 11. | Jei sakyčiau: "Tamsa teapdengia mane", naktis aplinkui mane šviesa pavirstų. |
| 12. | Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną. |
| 13. | Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. |
| 14. | Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. |
| 15. | Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. |
| 16. | Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo. |
| 17. | Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė! |
| 18. | Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi. |
| 19. | Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs! |
| 20. | Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja. |
| 21. | Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla. |
| 22. | Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais. |
| 23. | Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. |
| 24. | Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! |
| ← Psalms (139/150) → |