| ← Psalms (104/150) → |
| 1. | Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs. |
| 2. | Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę. |
| 3. | Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų. |
| 4. | Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį. |
| 5. | Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius. |
| 6. | Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė. |
| 7. | Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino. |
| 8. | Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei. |
| 9. | Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės. |
| 10. | Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka. |
| 11. | Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina. |
| 12. | Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba. |
| 13. | Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę. |
| 14. | Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų |
| 15. | ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis. |
| 16. | Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti. |
| 17. | Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė. |
| 18. | Aukšti kalnailaukinėms ožkoms, uolostriušiams prieglaudą teikia. |
| 19. | Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti. |
| 20. | Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda. |
| 21. | Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto. |
| 22. | Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes. |
| 23. | Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro. |
| 24. | Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų. |
| 25. | Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų. |
| 26. | Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia. |
| 27. | Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu. |
| 28. | Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai. |
| 29. | Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta. |
| 30. | Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą. |
| 31. | Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais. |
| 32. | Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta. |
| 33. | Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu. |
| 34. | Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje. |
| 35. | Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį! |
| ← Psalms (104/150) → |