| ← Psalms (10/150) → |
| 1. | Viešpatie, kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi? |
| 2. | Bedievis didžiuojasi ir persekioja vargšą; tepakliūna jie į pinkles, savo sumanytas. |
| 3. | Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį. |
| 4. | Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse. |
| 5. | Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai, jis visus savo priešus niekais laiko. |
| 6. | Jis tarė savo širdyje: "Niekas manęs nepajudins, niekada manęs neištiks nelaimė". |
| 7. | Jo burna pilna keiksmų, smurto, apgaulės; po jo liežuviunelaimė ir tuštybė. |
| 8. | Tyko prie kelio kur įlindęs, iš pasalų nekaltąjį žudo. Jis seka akimis varguolį, |
| 9. | tūno pasislėpęs kaip liūtas tankynėje, vargšą kėsinasi sugauti; jis sugauna vargšą ir įtraukia į savo tinklą. |
| 10. | Pasilenkia, atsigula, vargšai krinta į jo galingus nagus. |
| 11. | Jis tarė savo širdyje: "Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys". |
| 12. | Viešpatie, pakilk, Dieve, pakelk savo ranką, neužmiršk vargdienių! |
| 13. | Ko gi nedorėlis prieš Dievą burnoja? Jis tarė savo širdyje: "Tu nepareikalausi". |
| 14. | Tu matai tai, nes žiūri į vargą ir skausmą, kad atlygintum savo ranka. Vargšas atsiduoda Tau, Tu esi našlaičių globėjas. |
| 15. | Sulaužyk ranką bedieviui ir nedorėliui atlygink už jo nedorumą, kol neliks iš jo nieko. |
| 16. | Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks. |
| 17. | Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį, |
| 18. | kad gintum našlaičio ir prispaustojo teises, kad žemės žmogus daugiau nebesiautėtų. |
| ← Psalms (10/150) → |