| ← Proverbs (26/31) → |
| 1. | Kaip sniegas vasarą ir lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui. |
| 2. | Kaip žvirblis nuskrenda ir kregždė nulekia, taip neišsipildys neužpelnytas prakeikimas. |
| 3. | Botagas arkliui, žąslai asilui, rykštė kvailio nugarai. |
| 4. | Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum panašus į jį. |
| 5. | Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą taip, kad jis neatrodytų sau išmintingas. |
| 6. | Kas siunčia kvailą pasiuntinį, nusikerta kojas ir patiria nuostolį. |
| 7. | Kaip luošas negali vaikščioti savo kojomis, taip patarlė netinka kvailiui. |
| 8. | Gerbti kvailą yra kaip dėti brangakmenį į mėtyklę. |
| 9. | Kaip erškėtis girtuoklio rankoje, taip patarlė kvailio burnoje. |
| 10. | Didis Dievas, kuris visa padarė, atlygina kvailiui ir neištikimam. |
| 11. | Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystes. |
| 12. | Kvailys teikia daugiau vilties negu žmogus, kuris laiko save išmintingu. |
| 13. | Tinginys sako: "Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!" |
| 14. | Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje. |
| 15. | Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos. |
| 16. | Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti. |
| 17. | Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų. |
| 18. | Kaip beprotis, kuris mėto žarijas, laido strėles ir žudo, |
| 19. | yra tas, kas apgauna artimą ir sako: "Aš pajuokavau". |
| 20. | Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai. |
| 21. | Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus. |
| 22. | Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius. |
| 23. | Karšti žodžiai ir nedora širdis yra kaip sidabro priemaišomis aptraukta molinė šukė. |
| 24. | Kas neapkenčia, slepia tai po savo lūpomis ir laiko klastą savyje. |
| 25. | Kai jis kalba maloniai, netikėk juo: jo širdyje yra septynios bjaurystės. |
| 26. | Nors jis neapykantą slepia žodžiais, jo nedorybė paaiškės tautos susirinkime. |
| 27. | Kas kasa duobę, pats į ją įkrinta. Kas parita akmenį, ant to jis sugrįžta. |
| 28. | Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia. Pataikaujanti burna sukelia pražūtį. |
| ← Proverbs (26/31) → |