← Leviticus (6/27) → |
1. | Viešpats kalbėjo Mozei: |
2. | "Kas nusidėtų Viešpačiui, nenorėdamas sugrąžinti savo artimui to, ką tas buvo jam patikėjęs ar paskolinęs, arba ką nors prievarta atimtų, arba apgautų savo artimą, |
3. | arba, radęs pamestą daiktą, išsigintų, arba melagingai prisiektų, arba padarytų kitą nuodėmę, |
4. | kadangi jis nusidėjo ir yra kaltas, turi grąžinti tai, ką atėmė ar apgaule įsigijo, ar buvo gavęs pasaugoti, ar surado, |
5. | ar melagingai prisiekė. Jis turi atlyginti ir pridėti penktąją dalį savininkui tą dieną, kai aukoja auką už kaltę. |
6. | Ir jis aukos auką Viešpačiui už kaltę, aviną iš bandos, pagal nusikaltimo dydį: tegul atveda jį kunigui, |
7. | kuris sutaikins jį su Viešpačiu, ir jam bus atleistas jo nusikaltimas". |
8. | Ir Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas: |
9. | "Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie deginamąją auką. Deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro visą naktį iki rytoir aukuro ugnis turi degti. |
10. | Kunigas, apsivilkęs drobine jupa ir drobinėmis kelnėmis, išims sudegintos aukos pelenus ir juos supils šalia aukuro. |
11. | Po to persirengęs išneš ir išpils pelenus už stovyklos švarioje vietoje. |
12. | Ugnis ant aukuro degs visada; ją prižiūrės kunigas, pridėdamas kas rytą malkų, kad ugnis neužgestų. Pirmiausia aukos deginamąją auką, o po to degins padėkos aukų taukus. |
13. | Ugnis ant aukuro neužges niekados. |
14. | Šis yra duonos aukos įstatymas. Ją aukos Aarono sūnūs Viešpaties akivaizdoje. |
15. | Kunigas ims saują smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi, bei smilkalus ir sudegins ant aukuro kaip malonų kvapą, kaip atminimą Viešpačiui. |
16. | Likusią dalį miltų suvalgys Aaronas su savo sūnumis. Jie tai valgys neraugintą šventoje vietoje, palapinės kieme. |
17. | Duona bus nerauginta, nes dalis jos buvo aukojama kaip smilkalai Viešpačiui. Ji yra šventa, kaip ir auka už nuodėmę bei auka už kaltę. |
18. | Tik Aarono giminės vyrai ją valgys. Tai amžinas įstatymas jūsų kartoms apie aukas Viešpačiui. Kas prie jų prisilies, tas bus šventas". |
19. | Ir Viešpats kalbėjo Mozei: |
20. | "Tai turi aukoti Aaronas ir jo sūnūs Viešpačiui jų patepimo dieną. Dešimtą dalį efos smulkių miltų jie aukos kaip duonos aukąpusę rytą ir pusę vakare. |
21. | Juos sumaišys su aliejumi ir iškeps skardoje. Tai duonos auka. Ją aukos, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. |
22. | Kunigas, kuris bus pateptas Aarono vietoje, visa sudegins ant aukuro. |
23. | Visa duonos auka, kurią aukoja kunigas, bus sudegintaniekas jos nevalgys". |
24. | Ir Viešpats kalbėjo Mozei: |
25. | "Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie auką už nuodėmę. Auka turi būti papjauta Viešpaties akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama deginamoji auka; ji yra labai šventa. |
26. | Kunigas, kuris ją aukoja, valgys ją šventoje vietoje, palapinės kieme. |
27. | Kas palies tos aukos mėsą, bus šventas. Jei aukos krauju būtų aptaškytas apdaras, jis turi būti plaunamas šventoje vietoje. |
28. | Jei auką virsi moliniame inde, jį sudaužysi, o jei variniamejį išvalysi ir vandeniu išplausi. |
29. | Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tą mėsą. Ji yra labai šventa. |
30. | Tačiau auka už nuodėmę, kurios kraujo dalis įnešama į Susitikimo palapinę sutaikinimui, nebus valgoma; ji bus visa sudeginta". |
← Leviticus (6/27) → |