| ← John (11/21) → |
| 1. | Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. |
| 2. | Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo. |
| 3. | Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: "Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!" |
| 4. | Tai išgirdęs, Jėzus tarė: "Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus". |
| 5. | Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. |
| 6. | Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo. |
| 7. | Po to pasakė mokiniams: "Eikime vėl į Judėją!" |
| 8. | Mokiniai Jam atsakė: "Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?" |
| 9. | Jėzus tarė: "Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. |
| 10. | O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos". |
| 11. | Tai pasakęs, pridūrė: "Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti". |
| 12. | Jo mokiniai atsiliepė: "Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks". |
| 13. | Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą. |
| 14. | Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: "Lozorius mirė. |
| 15. | Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį". |
| 16. | Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: "Eikime ir mes numirti su Juo!" |
| 17. | Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape. |
| 18. | O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu. |
| 19. | Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio. |
| 20. | Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie. |
| 21. | Morta tarė Jėzui: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. |
| 22. | Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos". |
| 23. | Jėzus jai pasakė: "Tavo brolis prisikels!" |
| 24. | Morta atsiliepė: "Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną". |
| 25. | Jėzus jai tarė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. |
| 26. | Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?" |
| 27. | Ji atsakė: "Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį". |
| 28. | Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: "Mokytojas atėjo ir šaukia tave". |
| 29. | Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį. |
| 30. | Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta. |
| 31. | Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: "Ji eina prie kapo". |
| 32. | Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs". |
| 33. | Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs |
| 34. | paklausė: "Kur jį paguldėte?" Jie atsakė: "Viešpatie, eik ir pažiūrėk". |
| 35. | Jėzus pravirko. |
| 36. | Tada žydai ėmė kalbėti: "Štai kaip Jis jį mylėjo!" |
| 37. | O kiti sakė: "Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?" |
| 38. | Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu. |
| 39. | Jėzus tarė: "Nuriskite akmenį!" Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: "Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs". |
| 40. | Jėzus jai tarė: "Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!" |
| 41. | Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: "Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai. |
| 42. | Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs". |
| 43. | Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: "Lozoriau, išeik!" |
| 44. | Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: "Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti". |
| 45. | Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį. |
| 46. | Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. |
| 47. | Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: "Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. |
| 48. | Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą". |
| 49. | Vienas iš jųKajafas, tais metais vyriausiasis kunigasjiems tarė: "Jūs nieko neišmanote |
| 50. | ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų". |
| 51. | Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, |
| 52. | ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus. |
| 53. | Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti. |
| 54. | Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais. |
| 55. | Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti. |
| 56. | Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: "Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?" |
| 57. | Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti. |
| ← John (11/21) → |