| ← Job (26/42) → |
| 1. | Jobas atsakydamas tarė: |
| 2. | "Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką! |
| 3. | Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas! |
| 4. | Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs? |
| 5. | Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai. |
| 6. | Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta. |
| 7. | Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko. |
| 8. | Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta. |
| 9. | Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo. |
| 10. | Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos. |
| 11. | Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja. |
| 12. | Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą. |
| 13. | Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę. |
| 14. | Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?" |
| ← Job (26/42) → |