← Job (17/42) → |
1. | "Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man. |
2. | Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos. |
3. | Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką? |
4. | Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi. |
5. | Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu. |
6. | Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą. |
7. | Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis. |
8. | Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius. |
9. | Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės. |
10. | Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo. |
11. | Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo. |
12. | Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje. |
13. | Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje. |
14. | Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėlesmotina ir seserimi. |
15. | Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi? |
16. | Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse". |
← Job (17/42) → |