← Job (16/42) → |
1. | Jobas atsakydamas tarė: |
2. | "Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi. |
3. | Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti? |
4. | Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus. |
5. | Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią. |
6. | Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau. |
7. | Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą. |
8. | Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą. |
9. | Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane. |
10. | Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane. |
11. | Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas. |
12. | Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. |
13. | Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį. |
14. | Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas. |
15. | Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse. |
16. | Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akysmirties šešėlis, |
17. | nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra. |
18. | Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla. |
19. | Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse. |
20. | Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras. |
21. | O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą. |
22. | Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama". |
← Job (16/42) → |