← Job (14/42) → |
1. | "Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta. |
2. | Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka. |
3. | Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi? |
4. | Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas! |
5. | Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs. |
6. | Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos. |
7. | Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos. |
8. | Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse, |
9. | bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas. |
10. | O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra? |
11. | Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta, |
12. | taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego. |
13. | O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum. |
14. | Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos. |
15. | Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio. |
16. | Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės. |
17. | Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta. |
18. | Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos, |
19. | kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį. |
20. | Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį. |
21. | Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi. |
22. | Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia". |
← Job (14/42) → |