| ← Job (12/42) → |
| 1. | Jobas atsakydamas tarė: |
| 2. | "Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs! |
| 3. | Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino? |
| 4. | Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus. |
| 5. | Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta. |
| 6. | Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas. |
| 7. | Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščiųjie tau pasakys. |
| 8. | Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau. |
| 9. | Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė? |
| 10. | Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas. |
| 11. | Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį. |
| 12. | Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą. |
| 13. | Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko. |
| 14. | Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro. |
| 15. | Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę. |
| 16. | Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis. |
| 17. | Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus. |
| 18. | Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia. |
| 19. | Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius. |
| 20. | Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą. |
| 21. | Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas. |
| 22. | Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį. |
| 23. | Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka. |
| 24. | Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio, |
| 25. | jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti". |
| ← Job (12/42) → |