| ← Isaiah (64/66) → |
| 1. | O kad Tu praplėštum dangų ir nužengtum, kad Tavo akivaizdoje kalnai drebėtų! |
| 2. | Kaip ugnis sudegina malkas ir užvirina vandenį, taip Tavo vardas tegul tampa žinomas priešams ir tautos tegul dreba Tavo akivaizdoje. |
| 3. | Tu padarei baisių dalykų, kurių mes nelaukėme. Tu nužengei, ir kalnai drebėjo Tavo akivaizdoje. |
| 4. | Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems. |
| 5. | Tu sutinki tą, kuris su džiaugsmu elgiasi teisiai, atsimena Tave ir Tavo kelius. Tu buvai užsirūstinęs, nes mes nuolat nusidėdavome. Ar dar išgelbėsi mus? |
| 6. | Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas. |
| 7. | Nė vienas nesišaukia Tavo vardo, nepakyla, kad įsikibtų į Tave. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų, palikai mus dėl mūsų nusikaltimų. |
| 8. | Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mesmolis, o Tupuodžius; mes visiTavo rankų darbas. |
| 9. | Viešpatie, nerūstauk, neminėk amžinai mūsų kalčių. Pažvelk į mus, maldaujame Tavęs, nes mes esame Tavo tauta. |
| 10. | Tavo šventieji miestai sunaikinti. Sionas paverstas dykuma, Jeruzalė sugriauta. |
| 11. | Mūsų šventi ir didingi namai, kuriuose mūsų tėvai girdavo Tave, sudeginti. Visa, ką mes mėgome, tapo griuvėsiais. |
| 12. | Ar dėl viso to dar susilaikysi, Viešpatie? Ar dar tylėsi ir varginsi mus be saiko? |
| ← Isaiah (64/66) → |