| ← Isaiah (6/66) → |
| 1. | Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą. |
| 2. | Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido. |
| 3. | Jie šaukė vienas kitam, sakydami: "Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės". |
| 4. | Durys sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų. |
| 5. | Aš tariau: "Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!" |
| 6. | Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro. |
| 7. | Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: "Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!" |
| 8. | Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: "Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?" Aš atsiliepiau: "Aš čia, siųsk mane!" |
| 9. | Jis atsakė: "Eik ir sakyk šiai tautai: 'Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite'. |
| 10. | Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta". |
| 11. | Aš klausiau: "Ar ilgai, Viešpatie?" Jis atsakė: "Kol miestai pasidarys tušti ir be gyventojų, namai be žmonių, o kraštas pavirs dykyne. |
| 12. | Viešpats ištrems žmones toli; kraštas visiškai ištuštės. |
| 13. | Jei iš jų liks dešimtoji dalis ir sugrįš, jie vėl bus naikinami. Tačiau kaip nukirtus uosį ar ąžuolą lieka kelmas, taip šventoji sėkla bus jų kelmas". |
| ← Isaiah (6/66) → |