| ← Isaiah (42/66) → |
| 1. | "Štai mano tarnas, kurį palaikau, mano išrinktasis, kurį pamėgau. Aš suteikiau jam savo dvasią, jis įgyvendins teisingumą pagonyse. |
| 2. | Jis nešūkaus ir nepakels balso; jo balso nesigirdės gatvėse. |
| 3. | Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio; Jis įvykdys teisingumą iki galo. |
| 4. | Jis nepails ir nenusivils, kol įgyvendins teisingumą žemėje, ir visi kraštai lauks jo įstatymo". |
| 5. | Taip sako Viešpats Dievas, kuris sutvėrė dangus ir juos ištiesė, sutvirtino žemę ir kas ant jos auga, kuris duoda gyvybę ir dvasią tautoms, gyvenančioms žemėje: |
| 6. | "Aš, Viešpats, pašaukiau tave tiesoje. Aš laikysiu tave už rankos ir padarysiu tave sandora tautai, šviesa pagonims, |
| 7. | kad atvertum akis akliems, išvestum iš kalėjimo belaisvius, sėdinčius tamsiuose kalėjimuose. |
| 8. | Aš esu Viešpatstai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams. |
| 9. | Ankstesnieji dalykai įvyko, skelbiu jums dabar naujus, pranešu anksčiau, negu tai įvyks". |
| 10. | Giedokite Viešpačiui naują giesmę, gyrius Jam teskamba iki žemės pakraščių! Girkite Jį, plaukiantys jūra ir visa, kas joje, salos ir jų gyventojai! |
| 11. | Tedžiūgauja dykuma ir jos miestai, kaimai, kedariečių apgyventi; uolų gyventojai linksmai šūkaukite nuo kalnų viršūnių. |
| 12. | Atiduokite Viešpačiui šlovę ir skelbkite Jo garbę salose! |
| 13. | Viešpats išeis kaip karžygys, kaip karo vyras pažadins savo įniršį. Jis šauks, šauks garsiai, Jis nugalės savo priešus. |
| 14. | "Aš ilgai tylėjau, buvau tylus ir kantrus. Dabar šauksiu kaip gimdyvė, iš karto viską sugriausiu ir sunaikinsiu. |
| 15. | Aš ištuštinsiu kalnus ir kalvas, upes padarysiu salomis, išdžiovinsiu tvenkinius ir žolę. |
| 16. | Aš vesiu akluosius jiems nežinomais keliais, nepažįstamais takais; pakeisiu jiems tamsą šviesa, kreivus takustiesiais. Aš tai įvykdysiu ir jų nepaliksiu. |
| 17. | Trauksis atgal ir bus visai sugėdinti tie, kurie pasitiki drožtais atvaizdais ir sako nulietiems stabams: 'Jūs esate mūsų dievai'. |
| 18. | Kurtieji, klausykite; aklieji, žiūrėkite ir matykite. |
| 19. | Kas toks aklas kaip mano tarnas ir kurčias kaip mano pasiuntinys, kurį siunčiu? Kas toks aklas kaip ištikimasis, kaip Viešpaties tarnas? |
| 20. | Jis žiūri, bet nepastebi. Jo ausys atviros, bet jis negirdi". |
| 21. | Viešpats panorėjo dėl savo teisumo išaukštinti ir išgarsinti įstatymą. |
| 22. | Tauta yra apiplėšta ir apvogta, visi klasta suimti ir sugrūsti kalėjimuose. Jie tapo grobiu, ir nėra gelbėtojo. Niekas nereikalauja paleisti aukos. |
| 23. | Kas iš jūsų atkreipia dėmesį į tai ir rūpinasi tuo, kas bus ateityje? |
| 24. | Kas leido Jokūbą apiplėšti ir Izraelį apvogti? Ar ne Viešpats, kuriam mes nusikaltome? Jie nenorėjo vaikščioti Jo keliais ir paklusti įstatymui. |
| 25. | Jis išliejo ant Izraelio savo degančią rūstybę ir užleido karo baisumą. Visur siautė ugnis, bet jis nesuprato, ji degino jį, bet jis neėmė to į širdį. |
| ← Isaiah (42/66) → |