← Genesis (8/50) → |
1. | Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti. |
2. | Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi. |
3. | Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti. |
4. | Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose. |
5. | O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės. |
6. | Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs, |
7. | ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės. |
8. | Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje. |
9. | Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką. |
10. | Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. |
11. | Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės. |
12. | Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo. |
13. | Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs. |
14. | Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa. |
15. | Tada Dievas tarė Nojui: |
16. | "Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos. |
17. | Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų". |
18. | Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos. |
19. | Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos. |
20. | Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas. |
21. | Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: "Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs. |
22. | Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!" |
← Genesis (8/50) → |