| ← Ezekiel (17/48) → |
| 1. | Viešpats kalbėjo man: |
| 2. | "Žmogaus sūnau, užmink mįslę ir papasakok šį palyginimą Izraeliui. |
| 3. | Sakyk: 'Taip sako Viešpats: 'Didelis erelis ilgais išskėstais sparnais su įvairiaspalvėmis plunksnomis atskrido į Libaną. Jis nulaužė kedro viršūnę, |
| 4. | nuskynė jauną ūglį ir, nunešęs jį į pirklių kraštą, pasodino prekybos mieste. |
| 5. | Tada jis paėmė šios žemės sėklą ir pasodino ją derlingoje, drėgnoje dirvoje. |
| 6. | Ji augo ir tapo žemu, vešliu vynmedžiu su atžalomis ir šakelėmis. |
| 7. | Atskrido kitas didelis erelis ilgais sparnais ir su daugybe plunksnų. Vynmedis kreipė į jį savo šaknis ir tiesė į jį šakeles iš savo lysvės, kad šis jį palaistytų. |
| 8. | Jis buvo pasodintas drėgnoje, derlingoje žemėje, kur galėjo vešliai augti, leisti šakeles, nešti vaisius ir būti geras vynmedis'. |
| 9. | Sakyk: 'Taip sako Viešpats Dievas: 'Ar jam seksis? Ar erelis neišraus jo šaknų ir nesudraskys vaisių, ar jo žaliuojančios šakelės nenuvys? Nereikės ir daugelio vyrų didelės jėgos, kad jį išrautų. |
| 10. | Ar jis persodintas augs? Ar kai rytų vėjas jį palies, jis nenuvys? Jis nudžius lysvėje, kurioje auga' ". |
| 11. | Viešpats vėl man kalbėjo: |
| 12. | "Kalbėk maištingai tautai: 'Ar nesuprantate, ką tai reiškia? Štai atėjo Babilono karalius į Jeruzalę, paėmė karalių su kunigaikščiais ir nusivedė juos į Babiloną. |
| 13. | Su karaliaus palikuoniu jis padarė sandorą ir jį prisaikdino. Krašto galinguosius jis išgabeno, |
| 14. | kad karalystė būtų pažeminta ir neklestėtų, kad ji išliktų, laikydamasi jo sandoros. |
| 15. | Bet jis sukilo prieš jį ir siuntė pasiuntinius į Egiptą, prašydamas žirgų ir daug žmonių. Ar jam seksis? Ar išliks tas, kuris taip daro? Ar, sulaužęs sandorą, jis bus išgelbėtas? |
| 16. | Kaip Aš gyvas,sako Viešpats,jis mirs Babilone, krašte to karaliaus, kuris padarė jį karaliumi, kurio priesaiką jis paniekino ir sulaužė sandorą. |
| 17. | Faraonas su didele kariuomene bei daugybe karių jam nepadės, kai babiloniečiai bus supylę pylimus ir padarę įtvirtinimus žmonių pražūčiai. |
| 18. | Jis paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, kai buvo padavęs ranką ir prisiekęs. Tai padaręs, jis neištrūks'. |
| 19. | Todėl Viešpats Dievas sako: 'Kadangi jis mano priesaiką paniekino ir mano sandorą sulaužė, kaip Aš gyvasatlyginsiu jam už tai. |
| 20. | Aš jį pagausiu, nugabensiu į Babiloną ir ten su juo bylinėsiuosi dėl ištikimybės sulaužymo. |
| 21. | Jo karių rinktiniai būriai kris nuo kardo; kurie išliks, tuos išsklaidysiu į visus vėjus. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, tai kalbėjau. |
| 22. | Aš pats aukšto kedro viršūnę nulaušiu, ūglį nuskinsiu ir pasodinsiu aukštai iškilusiame kalne. |
| 23. | Jis, pasodintas aukštame Izraelio kalne, išleis šakas, neš vaisių ir išaugs didingu kedru. Įvairūs sparnuočiai gyvens po juo, paukščiai kraus lizdus jo šakų ūksmėje. |
| 24. | Visi krašto medžiai žinos, kad Aš, Viešpats, pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą, žaliuojantį medį nudžiovinu ir sausą darau žaliuojantį. Aš, Viešpats, pasakiau ir įvykdžiau' ". |
| ← Ezekiel (17/48) → |