| ← Ecclesiastes (11/12) → |
| 1. | Mesk savo duoną ant vandens, nes tu ją rasi po daugelio dienų. |
| 2. | Padalyk ją į septynias ar aštuonias dalis, nes nežinai, kokia nelaimė gali įvykti žemėje. |
| 3. | Kai debesys pilni, jie duoda žemei lietaus. Kokia kryptimi medis griūva, taip jis ir guli. |
| 4. | Kas žiūri vėjonesėja, kas stebi debesisnepjauna. |
| 5. | Kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė. |
| 6. | Sėk sėklą rytą ir vakare, nes nežinai, kuri geriau užderės; o gal abi bus vienodai geros. |
| 7. | Šviesa yra maloni, akys mėgsta saulę. |
| 8. | Kiek ilgai žmogus begyventų, tegul džiaugiasi visą laiką ir nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė. Visa, kas bus, yra tuštybė. |
| 9. | Jaunuoli, džiaukis savo jaunyste! Tegul tavo širdis džiugina tave ir eik, kur tavo širdis traukia ir kur akys mato, bet žinok, kad už viską turėsi atsiskaityti prieš Dievą. |
| 10. | Nesirūpink, atitolink pikta nuo savo kūno, nes vaikystė ir jaunystė yra tuštybė. |
| ← Ecclesiastes (11/12) → |