← Daniel (10/12) → |
1. | Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. Tai buvo teisingas apreiškimas, bet jam skirtas laikas buvo toli. Jis suprato apreiškimą ir suvokė regėjimą. |
2. | Tuomet aš, Danielius, gedėjau tris savaites. |
3. | Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau, kol praėjo trys savaitės. |
4. | Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto. |
5. | Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu. |
6. | Jo kūnas buvo kaip berilis, veidaskaip žaibas, akyskaip fakelai, rankos ir kojoskaip žėrintis varis, o žodžių garsaskaip didelės minios triukšmas. |
7. | Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė. |
8. | Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų. |
9. | Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę. |
10. | Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų. |
11. | Jis man tarė: "Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!" Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas. |
12. | Jis toliau kalbėjo: "Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai nusprendei širdyje suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių. |
13. | Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą. Aš palikau jį ten, prie Persijos karalių, |
14. | ir atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai". |
15. | Jam taip kalbant su manimi, aš nuleidau akis ir negalėjau kalbėti. |
16. | Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: "Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų. |
17. | Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo". |
18. | Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas. |
19. | Jis tarė: "Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!" Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: "Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!" |
20. | Jis atsakė: "Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis. |
21. | Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis". |
← Daniel (10/12) → |