← Acts (7/28) → |
1. | Vyriausiasis kunigas paklausė: "Ar tikrai taip yra?" |
2. | O Steponas prabilo: "Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną, |
3. | ir pasakė jam: 'Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu'. |
4. | Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate. |
5. | Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis. |
6. | Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami. |
7. | 'Tačiau,tarė Dievas,Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje'. |
8. | Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų. |
9. | Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo, |
10. | išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliausfaraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju. |
11. | Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto. |
12. | Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą, |
13. | o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę. |
14. | Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičiųseptyniasdešimt penkių sielų. |
15. | Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai. |
16. | Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų. |
17. | Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte, |
18. | kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. |
19. | Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi. |
20. | Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo maitinamas savo tėvo namuose, |
21. | o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų. |
22. | Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais. |
23. | Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. |
24. | Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. |
25. | Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. |
26. | Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: 'Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?' |
27. | Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: 'Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? |
28. | Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?' |
29. | Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs. |
30. | Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose. |
31. | Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas: |
32. | 'Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas'. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti. |
33. | O Viešpats jam tarė: 'Nusiauk apavą nuo kojų, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė. |
34. | Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą'. |
35. | Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: 'Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?', Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme. |
36. | Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje. |
37. | Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: 'Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane'. |
38. | Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius. |
39. | Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą. |
40. | Jie tarė Aaronui: 'Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės'. |
41. | Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu. |
42. | Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje: 'Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje? |
43. | Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždęstabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono'. |
44. | Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą. |
45. | Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų. |
46. | Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui. |
47. | Ir Saliamonas pastatė Jam namus. |
48. | Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas: |
49. | 'Dangusmano sostas, o žemėpakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? klausia Viešpats,ar kokia mano poilsio vieta? |
50. | Argi ne mano ranka visa tai padarė?' |
51. | Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. |
52. | Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs. |
53. | Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte". |
54. | Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis. |
55. | O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. |
56. | Jis tarė: "Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje". |
57. | Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, |
58. | išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus. |
59. | Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: "Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!" |
60. | Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: "Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!" Ir, tai ištaręs, užmigo. |
← Acts (7/28) → |